Pokštai mokykloje yra tai, dėl ko verta gyventi. Bet šį kartą ne mes mokytojai pridėjome smeigtukų į kėdę, nepriklijavom ir lapelio su juokingu užrašu. Priešingai. Pokštą iškrėtė mokytoja. Bet pirma turiu jums papasakoti istoriją apie graikų dievus. Hermis skubėjo kaip niekad. Skrido virš kalnų keterų greičiau už kretiečio strėlę. Pagaliau, nusileidęs Olimpo viršūnėje, pasuko tiesiai į dievų valdovo rūmus. – Su kokia žinia taip atskubėjai, Hermi? – išvydęs dievų pasiuntinį, nustebo Dzeusas. Hermis, nepaisydamas etiketo, įsiveržė į sosto menę, nors joje tuo metu buvo Atėnė. – Negaiškim veltui laiko! – pareiškė Hermis be jokių įžangų. – Mums gresia dideli pavojai! Gigantai ketina su mumis, olimpiečiais, kariauti. Tik ką praskridau virš Trakijos ir Palenės pusiasalio, mačiau, kad savo gimtajame Flegrėjo lauke ruošiasi kautynėms. Jau suvertė kalnus milžiniškų riedulių, didžiulių medžių; žinia, visa tai lėks ant mūsų galvų. Po šių Hermio žodžių Dzeusas sunerimo. Žinojo iš patirties, kad jo ir Majos sparnuotas sūnus gandų ir melagingų žinių neplatina. Juoba kad ir pats seniai numanė, jog gigantai, Gajos sūnūs, kada nors jį ir olimpiečius užpuls. Cha, o tęsinys, kas per pokštai mokykloje – po trumpos pauzės 🙂
MySQooL 