Cigarečių degustavimo vakaras (II)

Tęsiam cigarečių degustavimo vakarą. Kaip jau minėjau, pastaruoju metu gana daug socialaizinausi įvairiose kompanijose ir vedamas be galo prasmingo tikslo kaupiau dar įvairesnes cigaretes. Su savimi turiu: po 1 pakelį “Fest” ir “Premier” cigarečių (ačiū kaimynams iš Baltarusijos), dvi naujai įpakuotas “Marlboro” variacijas, pusę pakelio “Parliament”, keletą “Lucky Strike” suktinių, nepraplėštą “Winston Fresh XSpression” (mėtinių) pakelį ir dar keletą atsitiktinai po ranka pakliuvusių cigarečių.

Apie “Premier“ ir “Marlboro“ rašiau praėjusiame straipsnyje, o dabar liko pasidalinti nuomone apie “Winston Fresh XSpression” ir “Fest“. Taigi, nieko nelaukdami pradėkime.

Šį kartą pradedu nuo cigaretės su pagardais – mėtinių “Winston Fresh XSpression”. Didžiulis privalumas, kad paspaudus filtrą galima gauti mėtų skonio cigaretes. Visgi tame matau ir trūkumą – nors man labiausiai patinka gryno tabako skonio cigaretes, senąsias mėtines mielai sukdavau į suktines su žole. Paspaudžiamas filtras suteikia galimybę rinktis cigaretės skonį, tačiau atima galimybę aromatizuotą tabaką perkelti ten, kur jo labiau reikia 🙂 Šiaip – tikrai geros cigaretės su neblogu reklaminiu triuku. 4/5

Kitas degustacinis bandymas – “Fest“. Šioms cigaretėms apibūdinti, kaip ir baltarusiškoms jų draugėms, taip pat tiktų žodis ‘sunkios’. Dar vienas pastebėjimas – jos smirdi tikrai labiau už tas, kuris atkeliauja ne iš Baltarusijos. Nors teigiama, kad dovanotam arkliui į dantis nežiūrima, man šios cigaretės nei prie širdies, nei prie danties. 2/5

Cigarečių degustavimo vakaras

Sveiki, mieli skaitytojai! Tikiuosi, Jūsų dar ilgai neištiks širdies smūgis dėl užsikimšusių kraujagyslių ir lygiai taip pat ilgai tęsis mūsų virtuali draugystė. Rašau sau pačiam neįprasta linkme – apie rūkymo žalą, kurios radikaliam neigimui skyriau gana didelę savo gyvenimo dalį. Na, nelabai jau ji didelė, bet tebūnie… Grįžkime prie linksmesnių dalykų. 🙂

Šiandien esu sumanęs internetinį cigarečių degustavimo vakarėlį. Taip jau išėjo, kad pastaruoju metu gana daug socialaizinausi įvairiose kompanijose ir vedamas be galo prasmingo tikslo kaupiau dar įvairesnes cigaretes. Su savimi turiu: po 1 pakelį “Fest“ ir “Premier“ cigarečių (ačiū kaimynams iš Baltarusijos), dvi naujai įpakuotas “Marlboro“ variacijas, pusę pakelio “Parliament“, keletą “Lucky Strike“ suktinių, nepraplėštą “Winston Fresh XSpression“ (mėtinių) pakelį ir dar keletą atsitiktinai po ranka pakliuvusių cigarečių.

Lucky Strike man buvo smagi dovanėlė iš Amerikės, o “Fest“/“Premier“ bokštai dvyniai – ne tokia maloni, bet vis tik dovanėlė iš kaimynės Zosės. Degustacijos technika – visai paprasta. Kas valandą einu parūkyti vis kitą cigaretę, tarpuose atsigeriu šiek tiek vandens ir aprašau rūkymo metu patirtus jausmus. Pasiruošę? Pradedam! Premier: Ekskursiją po nikotino šalį nusprendžiau pradėti nuo baltarusiškųjų draugių. Turiu pripažinti, cigaretės – tikrai išskirtinės. Jos tokios… hmm… kietos ir sunkios. Filtras labai stipriai prigludęs prie kiekvienos cigaretės ir ją rūkant labai sunku dūmus traukti per filtrą. Jausmas – tikrai ne koks. Nors cigaretės ypatingai stiprios, nesijaučiu parūkiusi. 2/5

Marlboro (raudonas): Klasika. Nuo jų pradėjau, nuo jų (galbūt) ir baigsiu. Nors pakelio raudonio intensyvumas byloja kitaip, cigaretės – vidutinio stiprumo. Man jos sukelia prisiminimus iš vaikystės ir bent trumpam nukelia į palaimos šalį. Nežinau, kuo labiau mėgaujuosi – ar pačiomis cigaretėmis, ar su jomis susietu savo pačios įvaizdžiu. 4/5

(Laukite tęsinio…)

Ištraukos iš sovietinių moksleivių rašinių

Šienapjūtės dainose apdainuojami mergelės ir grėblio santykiai.

Žemaitė su baudžiauninkų vaikais santykiaudavo per tvorą.

Jeigu Veroniką perkeltume į dabartines sąlygas, jai nebūtų reikėję žudytis, ir ji dar gautų pašalpą.

Kovos lauke girdėjosi numirėlių šauksmai ir dejonės.

Ant savo galo vabalas turi švieselę, kuria ir vilioja pateles.

Rašytoja buvo jautri daugelyje savo vietų…

Tarasas Bulba turėjo du sūnus: Ostapą ir Benderį.

Pačios gražiausios rajono karvės prizą išlošė mūsų gerbiamoji mero žmona.

Ir tada kunigaikštis Gediminas pasiuntė kryžiuočiams telegramą…

Kaktusas nukrito ant katinėlio ir sukniaukė iš skausmo.

Visi poeto eilėraščiai buvo rimuoti, kas kitiems poetams retai pasitaiko…

Ji buvo labai išsilavinusi, todėl kvėpinosi kvepalais.

Perskaitęs savo “Dievų mišką“ Sruoga sužinojo, kaip sunku jam buvo koncentracijos stovykloje.

Tiškevičiai, nors ir aristokratai, buvo inteligentiški žmonės.

Veronika buvo išdidi ir nusiskandino kaip tankistas.

Karvė – tai didelis gyvūnas, kuris savo kampuose turi kojas.

Princas palaikė Undinėlę moterimi, nes nematė jos žemiau juosmens.

Jis buvo pasiturintis ūkininkas: turėjo kiaulę, arklį ir žmoną…

Po to, kai Oneginas išvažiavo, Tatjana dažnai lankydavosi jo kabinete ir palaipsniui tapo moterimi.

Dubrovskis santykiaudavo su Maša per šoną. It šuo sustaugė nežmonišku balsu.

Tatjana važiavo karietoje su atviru užpakaliu.

Pavelas Petrovičius atvažiavo į dvikovą su baltais pantalonais.

Jie išsiskyrė ir pasigirdo šūvis. Och! – tarė jis laužyta lietuvių kalba.

Kliedesiniai sapnai

Ši diena – vienas didžiulis WTF? I mean, seriously, nežinau, ar šis rytas iš tiesų buvo toks, kokį aš jį prisimenu, ar jis išvis dar neišaušo ir aš toliau sau įmigęs saldžiai sapnuoju. Štai nuo ko viskas prasidėjo:

Pramerkiu akis ir apsidžiaugiu, kad šįryt taip gražiai šviečia saulė. Apsiverčiu ant šono, užmetu akį į laikrodį ir… OMGWTFBBQLOLZ?! Pramiegojau!!! ZOMFG!!11!one!shift-eleven! Hmm, teisingai, juk kai įprastai pabundu, būna dar tamsu. Meh. Pradedu mąstyti apie savo padėtį. Šiandien turiu dalyvauti “Tūkstantmečio vaikų“ konkurse, tad geriausiu atveju pabūčiau keturiose pamokose. Juo labiau, kad dabar tikrai papulčiau į patį kamštymetį, o tai ne ką smagiau nei bezdėti per ausį. Kita vertus, reikėtų atsiskaityti anglų žodžius. Mhm, bet vakar nepasimokiau. Apsiverčiu ant kito šono, užmetu akį į laikrodį ir vėl užmiegu. Bus tų pamokų.

Vėl prabundu. Grįžtu į truputį realesnę realybę, ir susimąstau: “WTF? Prie ko čia tie Tūkstantmečio vaikai?“ Koks keistas sapnas – prieš keletą metų lyg ir buvo tokia laida (tiesą sakant, gal ir dabar ji tebeegzistuoja kažkokiuose tamsiuose mano sąmonės užkabariuose). Po to prisimenu, kad sapno pabaigoje nusprendžiau nesikelti iš lovos ir toliau miegoti. Ir dar vienas WTF: “Kaip sapne galima eiti toliau miegoti? Kas čia per CONCEPTION?“

Antrą kartą pabudęs ir apsitvarkęs nusprendžiau pažaisti Castle Crashers. Žiauriai smagus žaidimas, jei turit Xbox’ą, nepagailėkit pinigėlių. =“P Apie vidurdienį paskambinau auklėtojai ir paklausiau, ar jos planai nepasikeitė, ir ar ji galės palydėti mane į “Tūkstantmečio vaikų“ konkursą….

!!! Vėl prabundu, ir dabar jau beveik panikos priepuolį išgyvenu: “Tai kiek dar kartų čia reikės prabusti? Aš miegu ar ne – kas nors galit man pasakyti? Ir į mokyklą aš nusigausiu kaip nors, ar per kokią pertrauką vėl savo lovoje prabusiu? Ir prie ko čia tie Tūkstantmečio vaikai?“ Štai Jums ir paranojos gimimas. 😛

Nauji namai – naujos taisyklės

Baigėsi pirmoji mano savaitė persikėlus į kitą gimnazijos klasę. Galiu pridėjęs ranką prie širdies pasakyti, kad kuo toliau, tuo labiau man čia patinka. =P Per šias penkias dienas jau spėjau apsiprasti su nauja tvarka, įsijausti į “vienintelio tikrai blaiviai mąstančio mokinio“ vaidmenį ir praleisti maždaug pusę visų pamokų. Taip, taip, šį penktadienį vėl nenuėjau į mokyklą. Pirmos pamokos nebuvo. Prabudau apie aštuonias ir suvokiau, jog tai vienas iš tamsiausių ir niūriausių rytų šią žiemą. Pradėjau ieškoti priežasčių, kodėl galėčiau dar pagulėti lovoje. Gal šiandien lengvos pamokos ir į jas eiti net neverta? Ne. Gal namie ką nors naudingesnio nuveikčiau? Ne. Gal šiandien mokykloje bus riaušės? Ne… Pamažu apėmė niūri nuojauta, kad vis tik reikės keltis ir dėtis knygas. Laimei, suveikė savisaugos instinktas – užmigau.

*Paskutiniu metu pradėjau galvoti, kad galbūt pasąmoningai į mokyklą neinu tik tam, kad po to galėčiau kažką dramatiško parašyti į blog’ą*

Žvelgiant pro šių kelių dienų prizmę, drįstu pareikšti, kad mano klasė tikrai labai linksma ir draugiška. Jokios arogancijos, susireikšminimo ar ambicijų “atseit kažką gero nuveikt gyvenime“. =“) Žmonės acipūtę. Su c. Klasės vidurkis – apie 6.5, pasak auklėtojos: “labai gerai besimokančių – nėra“. Padarius 50 klaidų lietuvių kalbos interpretacijoje vis dar įmanoma gauti 8. Prisimenant klausimą apie “musėt“ – nieko keisto. Bet keisčiausias dalykas – skambutis. Tiems, kas jau pamiršo nelicėjaus laikus, primenu, kad jis čia skamba du kartus: iš pradžių praneša, jog būtų pats metas judėt į pamoką, o po to – kad jei būčiau licėjuje, turėčiau rašyti pasiaiškinimą dėl vėlavimo į pamokas ir tai išsirutuliotų į milžinišką konspiracijos teoriją, kurios dėka būčiau išmestas iš mokyklos. Ai, prisimenat, kai pradinėse klasėse reikėdavo atsistoti, kai į kabinetą įeidavo koks mokytojas? Bingo.

Dar vienas gana neįprastas dalykas – drąsa. Toli gražu ne kiekvienas ankstesnis mano klasės draugas mokytojai paprašius nusirengti striukę, išdrįstų jai pasakyti: “Nezirzk“, arba klasės draugui vidury pokalbio su kita mokytoja – “Čiulpk bybį.“ Gan įspūdingai atrodo ir siūlymai išeiti parūkyti po quiz’o, praėjus 15min. nuo pamokos pradžios. – Ei, po įskaitos eisim žalių? – Oi, ne, žalių galim dabar eit. Po įskaitos eisim degtiNIŲ. Nauji namai – naujos taisyklės.

Iš mokyklos gyvenimo (+keletas bajerių)!

Manau, jog mano mokyklos vidiniu gyvenimu turėtų susidomėti socialiniai pedagogai. Galbūt slaptas skalbinių paviešinimas internetinėje erdvėje atkreips galinčių padėti specialistų dėmesį. 🙂

Štai kad ir vienas epizodas iš mokyklos gyvenimo. Pertrauka. Stovime prie anglų kalbos kabineto ir laukiam pamokos. Visi draugiškai kalbam, skaldom mini-bajerius, atrodo, kad viskas gražu ir tvarkinga. Staiga vienam vaikinui kažkas susišviečia ir jis prabyla. Net ne žodžiai, o tyras išminties šaltinis pradeda trykšti iš jo burnos:

– Čečėnai, eik mišrainės pavalgyk.

WTF?! Prie ko čia mišrainė? Išvis, prie ko čia apskritai kas nors? Kur šiame sakinyje bent menkiausios logikos užuomazgos ar priežastiniai ryšiai? “Eik Tu nx“, – kaip pasakytų Robertas Javtokas.

Dar vienas, šįkart iš matematikos pamokos:
– Tavo galva kvadratinė.
– O tavo – šešiakampė.
*Per tą pačią pamoką*
– Tomai, Tavo veidas – taisyklingoji prizmė.
WWWWWWWWWWWTTTTTTTTTTTTTTFFFFFFFFFFFF?????????!!!!!!!!!!!!!!!!!!

Truputis rasinės ir etninės neapykantos:
*Apie tamsaus gymio vaikiną, kuris šiaip jau visai kietas ir mėgstamas ten.*
– Žinok, taip tik atrodo, kad jis su tavim kalbas. Iš tikruju jis visus į Al-Qaeda verbuoja.
*Apie ryškiai rudo įdegio merginą*
Mokytoja: – Kitą savaitę vyks klasės fotosesiją. Nusifotografuosit visi, o po to galėsit pasirinkti foną: mėlyną, žalią arba rudą.
Mokinys: – Mokytoja, bet rudo tai tikrai negalėsim rinktis. Juditos tada nesimatys.

Šiaip išsprūdo:
– Rytų trumpuma. Oi, bl…

Ankstesnėje mokykloje, kurią lankiau nuo 9-os iki 11-os klasės, buvau įpratęs, kad kai mokinys pamokos metu kelia ranką, tai jis arba nori kažko paklausti, arba pasisakyti susijusiu klausimu. Pasirodo, taip yra ne visur. Vyksta matematikos pamoka, sprendžiam uždavinius, staiga pakyla ranka. Net neatkreipiau į tai dėmesio, nes pagalvojau, kad klasės draugas tiesiog nesuprato uždavinio.

– Moookytoja, Domas išsimaudęs antakius džiovina. 🙂