Sėkmės formulė geram gyvenimui

Nežinau, ar mane apniko naujametinė, viduržiemio, antrojo semestro ar x, y, z kartos krizė, bet jaučiuosi prastai. Dvasiškai, protiškai prastai? Galbūt. Gal puola depresija, nusivylimas gyvenimu? Iš vienos pusės, norėčiau būti kam nors naudingas, bet iš kitos pusės man niekas nesvarbu. Ilgai nepasakosiu savo nuotaikų, pasitaupysiu psichiatro kabinetui. Tačiau kol (jei) iki jo pateksiu, skaitau visokius psichologijos straipsnius ir žurnalus. Vienas straipsnis buvo itin įdomus ir jo idėjomis noriu pasidalinti. Pasirodo, sėkmės formulė egzistuoja ir ją sudaro nei mažiau, nei daugiau kaip trys dalykai. Pavyzdžiui, jūs gyvenate gana stabilų gyvenimą, jūsų asmeninės sėkmės formulės dėmenys yra jūsų darbas, šeima ir namai. Tai tarsi tie trys drambliai, kurie straubliais laiko pasaulį pasakoje. Jei atsitinka taip, kad praradote darbą, jūsų sėkmės formulė griūva, bet jūs vis dar remiatės kitais dviem dėmenimis ir taip išlaikote šiokį tokį stabilumą. Nutariate, kad sekasi veikliems
įkuriate verslą ir gyvenate laimingai toliau. Blogiau, jei prarandate šeimą, tarkim jus palieka žmona. Tuomet imate labai daug dirbti, kad užpildytumėte atsivėrusią spragą. Vėliau galbūt vietoje senosios šeimos atsiras bažnyčia. O kas tavo formulėje, skaitytojau?

Valdymo stiliai: anarchizmas

Visuomenėje vyrauja skirtingos nuomonės apie tai, kaip reikia valdyti šalį, korporaciją ar kompaniją. Skirtingi valdymo stiliai taikomi skirtingose srityse, tačiau reikia nepamiršti, kad kiekvienas iš jų turi tiek savų privalumų, tiek savų trūkumų. Šiandien trumpai aptarsime anarchizmą ir pagrindines jo koncepcijas. Apskritai anarchizmas yra apibūdinamas kaip hierarchijos nebuvimas – kai visi žmonės yra lygūs. Teigiama, kad bet koks hierarchijos buvimas yra ne tik kad nereikalingas, tačiau ir žalingas. Ši santvarka siekia, kad žmonės tarpusavyje bendradarbiautų laisva valia ir lygiomis teisėmis. Tai reiškia, kad niekas negali priversti kito žmogaus bendradarbiauti ar atlikti kažkokių veiksmų. Taip pat pabrėžtina, kad anarchijoje visi žmonės yra lygūs o tai reiškia, kad niekas neturi daugiau teisių ar pareigų už kitą asmenį. Anarchistai į visuomenę žiūri laisvai, joje nėra prievartos, žmogus turi būti mąstantis individas, nes jis pats yra atsakingas už savo sprendimus. Tokioje visuomenėje kiekvienas žmogus yra pats sau valdymo guru ir atsakingas už savo veiksmus. Itin svarbu suprasti, kad visi valdymo stiliai turi savų privalumų ir trūkumų. Kad ir kokį valdymo stilių pasirinktų šalis, korporacija ar įmonė, svarbiausia, kad viskas žmonės nebūtų išnaudojami ir būtų patenkinti tiek savo darbu, tiek savo gyvenimu.

Autokratinis valdymas: kokie jo bruožai?

Autokratinis valdymas yra valdymo sistema, kurioje aukščiausioji valdžia yra sutelkta vieno asmens rankose ir kurio valdžia neturi jokių teisinių apribojimų ar visuomenės kontrolės (išskyrus galbūt numanomą perversmo ar masių sukilimo grėsmę). Absoliutinė monarchija ir diktatūra yra pagrindinės istorinės autokratijos formos. Labai ankstyvaisiais laikais terminas „autokratas“ buvo rašomas ant monetų ir jis reiškė palankią valdovui ypatybę artimą sąvokai „interesų konfliktų neturėjimas“. Viduramžiais graikų kalbos terminas „Autocrates“ buvo naudojamas kiekvienam turinčiam imperatoriaus titulą apibūdinti, neatsižvelgiant į faktinę monarcho galią. Kai kurie istoriniai slavų monarchai, pavyzdžiui, Rusijos carai ir imperatoriai titulą „Autokratas“ buvo pridėję kaip oficialų savo titulą tam, kad išsiskirtų iš konstitucinių monarchų Europoje. Kartais autokratinis valdymas siejamas su totalitarizmu ar karine diktatūra, bet tai nebūtinai sutampa. Totalitarizmas yra sistema, kai valstybė kontroliuoja visas socialinio gyvenimo sritis – tai gali būti kontroliuojama diktatoriaus, kurio autokratinis stilius, tačiau totalitarizmas gali būti vykdomas ir per kolektyvinę lyderystę, chuntą ar vieną politinę partiją. Šiais laikais autokratija kartais vadinama ne tik politinė sistema, bet ir verslo valdymo ir vadovavimo jam būdas.

Konfliktų valdymas darbe

Dzeusas konfliktus spręsdavo griežtai ir ryžtingai. Darbe ar mokykloje Dzeuso griausmavaldžio galimybių niekas neturi, o konfliktų valdymas turi būti civilizuotas ir etiškas. Iš tiesų daugiausia konfliktų kyla iš nesusikalbėjimo, todėl vietoje to, kad kastumėte karo kirvį, pabandykite dar kartą išsiaiškinti kito žmogaus požiūrį, aplinkybes ir kiekvieno konflikto dalyvio intencijas. Darbe ar mokykloje konfliktų valdymas nebus sėkmingas, jei neatskirsite problemos nuo žmogaus. Nesvarbu, kad kažkurio žmogaus asmeninės savybės jums nelabai patinka, spręsdami konfliktą negalite kaltinti žmogaus už jo charakterį. Kartais kyla konfliktai tarp vyrų ir moterų, vadybininkų ir specialistų ar kitų grupių. Nesileiskite į gaujų karus ir spręsdami konfliktą kalbėkite tik apie save: sakykite ‘aš’, o ne ‘mes’ ar ‘tu’, pvz., ‘aš manau, kad reiktų daugiau laiko skirti šiam projektui’, o ne ‘tu visada stengiesi išsisukti nuo užduočių’. Stenkitės nesileisti į emocijas ir vartoti neutralią kalbą (taip, ir nesikeikti). Nedaugžodžiaukite ir išlikite susitelkę ties viena problema, o ne prisiminkite visas bėdas ‘nuo Adomo ir Ievos’. Jei nerandate problemos sprendimo vieni, pasitarkite su kolegomis, bet išlikite taktiški.